Kaip bespalvės dujos, vandenilis vaizduojamas spalvotais terminais. Pagal rinkos tyrimų įmonės Wood Mackenzie naudojamą nomenklatūrą dauguma dujų, kurios jau plačiai naudojamos kaip pramoninė cheminė medžiaga, yra rudos, jei jos dujofikuojamos iš anglies ar lignito; arba pilka, jei ji gaminama garuojant metaną, konvertuotą, paprastai kaip žaliavą naudojant gamtines dujas. Nė vienas procesas nėra visiškai nekenksmingas anglies dioksidui. Tariamai švaresnis variantas yra vadinamasis „mėlynasis vandenilis“ – dujos, gaunamos reformuojant garų metaną, tačiau su anglies surinkimu ir saugojimu, kuris sumažina išmetamųjų teršalų kiekį. Šis procesas gali perpus sumažinti anglies dvideginio išmetimą, tačiau tai toli gražu nėra nulis. Žalias vandenilis, priešingai, gali beveik panaikinti išmetamų teršalų kiekį, naudojant atsinaujinančius energijos šaltinius, kurių vis daugėja, bet dažnai jie gaminami ne idealiu laiku, kad būtų galima atlikti vandens elektrolizę. Neseniai vandenilio gamybos sritį papildė nauja technologija – turkio spalvos vandenilis.
Tai vandenilio gamybos būdas, per procesą, vadinamą pirolize, padalijant metaną į vandenilį ir kietą anglį. Kalbant apie išmetamų teršalų kiekį, atrodo, kad turkio spalvos vandenilio kiekis yra palyginti mažas, nes anglis gali būti išvežta į sąvartynus arba naudojama pramoniniuose procesuose, pvz., plieno ar baterijų gamyboje, ir kadangi tai yra kietoji anglis, ji nepatenka į atmosferą. Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad turkio spalvos vandenilis iš tikrųjų gali būti be anglies nei mėlynasis vandenilis, nes išsiskiria šiluma, reikalinga gamtinėms dujoms tiekti ir perdirbti.
